Klausimas yra tikrai dažnas praktikoje, nes įmonių vadovai, susidūrę su įmonės nemokumu, kažkieno patarti imasi ieškoti „atpirkimo ožių“, t.y. užsienio piliečių ar kitų atsakomybės nebijančių prisiimti asmenų, kurie nupirktų įmonės akcijas ir tokiu būdu palengvintų sunkiai besiverčiančių įmonių vadovų dalią.
Bet karma čia neišvengiamai vadovus pasiveja. Visai nesudėtinga akcijų perleidimo sutartis kvalifikuoti kaip tariamus sandorius, jei įmonė po akcijų perleidimo realios ūkinės veiklos nevykdo, naujasis akcijų turėtojas ir vadovas nesiekia įmonės veiklos tęstinumo ir nevykdo visiškai jokių akcininko bei vadovo pareigų; taip tampa akivaizdu, kad akcijų perleidimu buvę vadovai siekia tik išvengti įmonės savininko ir vadovo pareigų bei galimos teisinės atsakomybės. 
Tariamojo sandorio negaliojimo pagrindas įtvirtintas  CK   1.86  straipsnio 1 dalyje: tik dėl akių (neketinant sukurti teisinių pasekmių) sudarytas sandoris negalioja.
Kasacinis teismas ne kartą yra pažymėjęs, kad esminis  tariamojo sandorio požymis – šalių valios simuliacija, kuria siekiama sudaryti vaizdą, jog šalių sudaryta sutartis, kurios iš tiesų jos sudaryti neketino, t. y. nesiekė sukurti, pakeisti ar panaikinti civilinių teisių ir pareigų. Tam tikrais atvejais tokiais sandoriais siekiama neteisėtų tikslų (žr., pvz.,  Lietuvos Aukščiausiojo Teismo  2017 m. sausio 20 d. nutarties civilinėje byloje Nr.  e3K-3-9-684/2017  43 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką). Tariamasis sandoris yra fiktyvus sandoris dėl šalių valios ydingumo jį sudarant, ir paprastai jis  nevykdomas
( Lietuvos Aukščiausiojo Teismo  2006 m. sausio 18 d. nutartis byloje Nr.  3K-3-47/2006 ;
2008 m. rugsėjo 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr.  3K-3-418/2008 ).
Paprastai tariamieji, priešingai negu, pavyzdžiui, prieštaraujantys imperatyviosioms teisės normoms, sandoriai nėra akivaizdžiai niekiniai, nes tariamųjų sandorių šalys, sudarydamos tokį sandorį tik dėl akių (neketindamos sukurti teisinių padarinių), slepia  tikrąją savo valią ( Lietuvos Aukščiausiojo Teismo  2017 m. vasario 28 d. nutarties civilinėje byloje Nr.  3K-3-48-248/2017  38 punktas).
Sprendžiant, ar sandoris tariamasis, turi būti tiriamas ne tik sutarties tekstas, bet ir tai, kokia buvo sandorio šalių tikroji valia, kokie buvo jų tokio elgesio motyvai ir tikslai, kaip šalys elgėsi po sandorio sudarymo ( Lietuvos Aukščiausiojo Teismo  2005 m. sausio 25 d.
nutartis civilinėje byloje Nr.  3K-3-68/2005 ; 2008 m. rugsėjo 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr.  3K-3-418/2008 ; ir kt.). Dėl to bylose dėl sandorių pripažinimo tariamaisiais įrodinėjimo
dalykas yra dvi pagrindinės faktinių aplinkybių, patvirtinančių ar paneigiančių sandorio fiktyvumą, grupės: pirma, teismai turi nustatyti, ar atsirado sandorio teisinę prigimtį
atitinkantys teisiniai padariniai – ar sandorio dalyviai realiai įgijo atitinkamas civilines teises ir pareigas; antra, teismai turi aiškintis, kokia buvo tikroji sandorio šalių valia, jų elgesio
motyvai ir tikslai ( Lietuvos Aukščiausiojo Teismo  2008 m. birželio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr.  3K-3-337/2008 ). Sprendžiant dėl šalių tikrųjų ketinimų sudarant sandorius, reikia ne apsiriboti tik tam tikrų aplinkybių vertinimu, bet vertinti jas visas kompleksiškai – tik taip galima išsiaiškinti tikruosius šalių ketinimus ( Lietuvos Aukščiausiojo Teismo  2012 m. liepos 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr.  3K-3-339/2012 ).
Teismų praktikoje išaiškinta, kad akcijų perleidimas visiškai nepatikimam ir objektyviai net negalinčiam vystyti verslo asmeniui, reiškia ne ką kitą, kaip sąmoningą jau nemokios įmonės padėties esminį pabloginimą (žr., pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. lapkričio 7 d. nutartį civilinėje byloje Nr.  2-3-464/2017 ). 
Todėl, nustačius tariamą įmonės perleidimą kitam subjektui ir neišvengiamą įmonės bankrotą bus sprendžiama dėl bankroto pripažinimo tyčiniu, kas reiškią pilną buvusių vadovų atsakomybę: esant konstatuotam tyčiniam bankrotui kreditoriai po bendrovės likvidavimo gali reikalauti žalos atlyginimo iš atsakingo įmonės vadovo, jeigu jų reikalavimai nebuvo pilnai patenkinti. Tokiais atvejais kreditoriai net neturi pareigos įrodyti jokių konkrečių nesąžiningų vadovo veiksmų konkretaus kreditoriaus atžvilgu, pakanka konstatavimo, kad  vadovas yra atsakingas už tyčinio bankroto sukėlimą. Taip pat teismas gali apriboti vadovo galimybę nuo 1 iki 5 metų eiti vadovaujančias pareigas. Tai gali lemti vadovo atleidimą iš einamų pareigų arba kitus laikinus veiklos apribojimus. Be to, gali būti taikoma ir baudžiamoji atsakomybė.