Lietuvos Aukščiausiasis Teismas išnagrinėjo bylą, kuriame buvo kilęs ginčas dėl to, kada atsiranda kreditoriaus reikalavimo teisė į bankrutuojantį asmenį – ar nuo žalos padarymo momento, ar nuo žalos padarymo konstatavimo teismo sprendimu momento. Kaip žinia, iki bankroto bylos atsiradę kreditorių reikalavimai gali būti įtraukti į mokumo atkūrimo planą ir galiausiai nurašyti (žinoma, jei jie priklauso nurašomų skolų kategorijai). Vis dėl to, jei atsiranda papildomų kreditorių bankroto bylos metu – žalos atlyginimas, neapmokėti komunaliniai mokesčiai ir pan., jų įtraukti į kreditorių reikalavimų sąrašą, mokumo atkūrimo planą ir galiausiai nurašyti jau nebegalima.

Taigi, 2024 m. spalio 24 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-191-381/2024 buvo konstatuota, kad nėra jokio teisinio pagrindo išvadai, kad žalos atlyginimo prievolė skolininkui atsiranda tik nuo jos konstatavimo teismo sprendimu momento. Teismo sprendimas priteisti žalos atlyginimą kreditoriui – tai tik kreditoriaus teisės apgynimas, o ne reikalavimo teisės atsiradimo pagrindas. Maža to, teisės doktrinoje taip pat laikomasi pozicijos, kad kai dėl kreditoriaus reikalavimo, atsiradusio iki fizinio asmens bankroto bylos iškėlimo, nagrinėjamas ginčas teisme, nepaisant to, jog dėl jo dar nėra priimtas įsiteisėjęs teismo sprendimas, toks reikalavimas laikytinas atsiradusiu iki fizinio asmens bankroto bylos iškėlimo.

Tai yra geros žinios bankrutuojančiam asmeniui, kiek prastesnės kreditoriams, vis dėl to šioje vietoje bankroto administratoriui tenka tikrai svarbus vaidmuo teikiant naują priteistą kreditorinį reikalavimą tvirtinti teismui bankroto byloje, kad jį būtų galima įtraukti į planą ir galiausiai nurašyti, nes to nepadarius, priteistą skolą teks susimokėti po bankroto pabaigos.